Gryno vandens sistemos yra nepakeičiama vandens valymo technologija šiuolaikinėje pramonėje, medicinoje ir moksliniuose tyrimuose. Pagrindinis jų tikslas yra pašalinti iš vandens nešvarumus, jonus, mikroorganizmus ir kitus teršalus taikant įvairius fizinius ir cheminius metodus, kad galiausiai būtų gaunamas labai -grynas vanduo.
Gryno vandens sistemų techniniai principai
1. Atvirkštinio osmoso (RO) technologija
Atvirkštinis osmosas yra vienas iš pagrindinių gryno vandens sistemos komponentų. Jo principas pagrįstas selektyviu pusiau{1}}pralaidžios membranos prasiskverbimu. Esant aukštam slėgiui, žalias vanduo priverčiamas per atvirkštinio osmoso membraną. Vandens molekulės gali prasiskverbti per mažas membranos poras, o ištirpusios druskos, koloidai, organinės medžiagos ir mikroorganizmai išlieka dėl tūrio ar krūvio skirtumų. Atvirkštinio osmoso membranos porų dydis paprastai yra 0,1 nanometro, galintis pašalinti daugiau nei 90 % ištirpusių kietųjų dalelių (TDS) ir 99 % bakterijų ir virusų.
2. Elektro-dejonizacijos (EDI) technologija
Itin gryno vandens gamyboje EDI technologija sujungia jonų mainų ir elektrodializės principus. Naudojant modulius, užpildytus jonų mainų derva ir nuolatinės srovės elektrinį lauką, vandenyje esantys liekamieji jonai selektyviai adsorbuojami ir migruojami į koncentrato kamerą iškrovimui, taip išvengiant dažnų tradicinių jonų mainų dervų regeneracijos problemų. EDI permeato savitoji varža yra 15-18 MΩ·cm, todėl tinka pramonės šakoms, kurioms keliami itin aukšti vandens kokybės reikalavimai, pavyzdžiui, puslaidininkių ir fotovoltinių įrenginių.
3. Daugiapakopis paruošiamasis-apdorojimas ir po{2}}apdorojimas Gryno vandens sistemose paprastai yra kelių etapų išankstinis apdorojimas (pvz., smėlio filtravimas, aktyvintos anglies adsorbcija ir minkštinimas), siekiant apsaugoti šerdies membranos modulius. Po{5}}apdorojimas gali apimti sterilizavimą ultravioletiniais spinduliais (UV), ultrafiltravimą (UF) arba galutinį poliravimą mišriu sluoksniu, kad būtų toliau užtikrinta vandens kokybė.
